Keičiasi kartos, bet ne pavardės

Arba sporto šaka, leidžianti konkuruoti vyresnio amžiaus sportininkams su jaunesniais.

Orientavimosi sportas Panevėžyje tris dešimtmečius neatsiejamas nuo Algirdo Šalkausko. Ir pačiam treneriui veikiausiai būtų sunku tiksliai suskaičiuoti, kiek jaunųjų sportininkų lankė jo treniruotes ir kiek jo auklėtiniai iškovojo šalies čempionų medalių. Dalis jo ugdytinių palieka labai ryškius pėdsakus šalies orientavimosi sporte.

 

Patirtis kompensuoja greitį
„Tai fenomenas, jis – unikalus sportininkas“, – taip apie vieną pirmųjų savo auklėtinių – 46-erių Nerijų Šulcį – atsiliepia A. Šalkauskas. Lietuvos orientavimosi sporto slidėmis čempionate iš Panevėžio kilęs veteranas šiemet iškovojo du aukso ir vieną sidabro medalį.
N. Šulcys varžovus pranoko sprinto (3,9 km, 16 kontrolinių punktų) ir ilgojo nuotolio (14,5 km, 39 kontroliniai punktai) trasose, o vicečempionu tapo vidutinio nuotolio (6,6 km, 30 kontrolinių punktų) distancijoje.
Nors orientavimosi sportas šiais laikais nepriskiriamas prestižinėms sporto šakoms, konkurencija nemaža. Vilniaus rajone, Senasalyje, beveik 200 orientavimosi sporto mėgėjų varžėsi Lietuvos orientavimosi sporto slidėmis čempionate. Elito gretose netrūko pajėgių dvidešimt kelerių metų atletų, bet daugelis iš jų neprilygo veterano tempui – N. Šulcys nušluostė nosį bemaž dviem dešimtmečiais už save jaunesniems atletams.
Baigęs 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazija), Nerijus išvyko studijuoti į Vilnių, tuometį Pedagoginį institutą, ir, baigęs mokslus, liko gyventi sostinėje. Dabar jis Lietuvos kariuomenės sporto klubo skyriaus viršininkas.
Tiesa, N. Šulcio sportinė karjera prasidėjo ne miškuose ieškant kontrolinių punktų. Iš pradžių jaunuolis lankė plaukimo, vėliau – šuolio į vandenį treniruotes. „Pagal fizinius duomenis plaukimui nelabai tikau“, – prisipažįsta N. Šulcys ir sako, kad save atrado tik orientavimosi sporte.
„Sunku tiksliai pasakyti, kada pradėjau lankyti pirmąsias treniruotes, – galbūt kokiais 1982-aisiais… Buvau maždaug keturiolikos“, – prisimena jis pirmuosius užsiėmimus, beje, vykusius dar ne pas A. Šalkauską, o pas Virginiją Šalkauskienę.
N. Šulcio manymu, orientavimosi sporto šaka Lietuvoje gana populiari, turi nemažą bendruomenę. Varžybose dalyvauja šimtai žmonių. Ir visi – stiprūs konkurentai.
„Jaučiu, kad galiu pasivaržyti su stipriausiais orientacininkais. Tarp veteranų daug varžovų neturiu, dar galiu siekti aukštų pozicijų elito grupėje, tad nėra didelio tikslo varžytis tik su veteranais“, – po pergalių Lietuvos žiemos čempionatuose kalbėjo N. Šulcys.
Kaip tvirtino patyręs atletas, jo sėkmės paslaptis – sportas. Ne viską lemia fizinė jėga ir greitis. Pati sporto specifika leidžia konkuruoti vyresnio amžiaus sportininkams su jaunesniais.
„Reikalingas ne tik greitis, bet ir strategija, gebėjimas orientuotis vietovėje. Mano fizinė būklė gal nėra tokia, kokia buvo prieš 20 metų, bet orientavimosi technika, patirtis leidžia kai kuriuos trūkumus kompensuoti“, – sako N. Šulcys. Jis daugiau dėmesio skiria žiemos startams, bet mielai varžosi ir vasarą vykstančiose orientavimosi bėgte varžybose.
Pasak veterano, greitis yra labai svarbus, bet jauni sportininkai turi mažiau patirties – jų žemėlapio skaitymas, suvokimas lėtina tempą. Vyresnių sportininkų geras orientavimasis vietovėje tai kompensuoja.
1998-aisiais N. Šulčys tapo pasaulio orientavimosi su slidėmis vicečempionu sprinto rungtyje. Tai didžiausia šios sporto šakos pergalė Lietuvoje. Pasaulio vicečempionas viliasi, kad artimiausiu laiku atsiras jaunas talentingas atletas, galintis pakartoti jo pasiekimus.
Svarbiau nei asmeniniai turtai
Be A. Šalkausko, į orientavimosi sportą pasinėrusi jo žmona Virginija ir vaikai. „Panevėžyje dirbu daugiau nei 30 metų. Per visą laiką tik vienas auklėtinis liko sportuoti mūsų mieste, kiti išvyko tęsti sportinės karjeros į didesnius miestus arba pasirinko kitą veiklą, – neslepia nusivylimo treneris. – Gaila, kai gabūs, talentingi, perspektyvūs jaunuoliai išvyksta, pavyzdžiui, į Angliją paskui emigruojančius tėvus…“
Gražių šeimų, kurių nariai pasirinko orientavimosi sportą, yra ir daugiau: štai N. Šulcio žmona Jolanta taip pat aktyvi orientacininkė.
 A. Šalkauskui svarbiausia ne materialinė gerovė ar patogesnė buitis, o auklėtinių ugdymas. „Kai Vilius Aleliūnas pasaulyje užėmė trečią vietą, gavome premiją. Už ją pirkau naujesnį autobusiuką, kad galėčiau su vaikais patogiau keliauti į varžybas, – pasakoja A. Šalkauskas. – Turiu bičiulių Vilniuje – gana pasiturinčių, solidžių žmonių, orientavimosi sporto atstovų, – jie kartais dovanoja nebenaujų slidžių. Sako: imk, tu stengiesi, nuoširdžiai dirbi, ugdyk jaunąją kartą. O slidės juk nėra pigios – nauja gerų pora gali kainuoti ir apie tūkstantį eurų.“
Panevėžietis nėra iš tų trenerių, kurie numeta vaikams kamuolį ir palieka juos žaisti.
„Žiemą, norėdami gerai paslidinėti, važiuojame 20 km iki Žaliosios girios. Ir taip – kasdien, 5–6 kartus per savaitę, nes miške mažiau tirpsta sniegas, yra galimybių gerai pasitreniruoti. Lėšos degalams – iš savos kišenės, niekas neduoda. Tačiau dėl to visiškai nedejuoju!“ – patikina A. Šalkauskas.
Orientavimosi sportas nėra sezoninis: žiemą – su slidėmis, vasarą – bėgte. Anot trenerio, galbūt dėl to vaikams šis sportas nepabosta. „Mes nesukame ratų manieže ar stadione. Vasaros pradžioje organizuojame poros savaičių stovyklą, dažnai vykstame į varžybas užsienyje. Gyvename tikrai nenuobodžiai“, – šypsosi jis.
Orientavimosi sporto varžybos Lietuvoje būna kone kiekvieną savaitgalį – tik rinkis. A. Šalkausko auklėtiniai nepraleidžia svarbiausių startų – Lietuvos čempionatų ir atrankų į šalies rinktines.
Kuria planus pasaulio čempionatams
A. Šalkauskas išugdė ne tik N. Šulcį. Tarp jo auklėtinių išskirtiniu galima drąsiai vadinti iš Panevėžio kilusį 27-erių Vilių Aleliūną. 2013 metų pasaulio žaidynėse Kalyje, Kolumbijoje, individualiose vidutinės distancijos varžybose jis užėmė 3 vietą, 2011-aisiais pasaulio kariškių žaidynėse iškovojo bronzos medalį komandinėje rungtyje.
„Pirmosiose varžybose dalyvavau 1999-aisiais – taigi sportuoju jau 16 metų, – sako V. Aleliūnas. – Tačiau savęs vadinti profesionalu negaliu, nes profesionalūs sportininkai uždirba pinigų iš savo veiklos ir gali visą dėmesį skirti sportui. Kadangi mūsų sporto šaka yra ne olimpinė, mes iš varžybų negalime pragyventi.“
Tačiau pagal savo pasirengimo lygį, treniruočių intensyvumą, dalyvavimą varžybose tokie sportininkai kaip V. Aleliūnas niekuo nenusileidžia profesionalams.
„Prieš pasaulio čempionatą kartais treniruojuosi du kartus per dieną, o per savaitę – visas septynias dienas“, – sako orientacininkas. Jis puoselėja planus artimiausiais metais dalyvauti pasaulio pirmenybėse: 2017-aisiais planetos orientavimosi sporto čempionatas vyks Estijoje, 2018-aisiais – Latvijoje.
„Mums, lietuviams, yra puiki galimybė pasirengti šioms prestižinėms varžyboms“, – neabejoja V. Aleliūnas. Jis įsitikinęs, kad mūsų šalyje pasaulio čempionatas niekada nevyks.
„Vargu ar Lietuva sugebės per artimiausius dešimt metų suorganizuoti tokio lygio tarptautines varžybas, – atviras sportininkas. – Taigi mano tikslas – kuo geriau pasirengti Estijoje ir Latvijoje vyksiantiems pasaulio čempionatams. 2018-aisiais Latvijoje norėčiau būti bent jau stipriausiųjų dešimtuke, o estafečių komandų varžybose būtų smagu užlipti ant prizininkų pakylos.“
Panevėžiečiai – užgrūdinti kovotojai
Šiemet V. Aleliūnas iš Šiaulių, kur gyveno ir dirbo pastaruosius penkerius metus, persikėlė į Vilnių.
„Esu Lietuvos orientavimosi sporto federacijos prezidiumo, komiteto „Bėgte“ narys, be to, šešerius metus leidžiu orientavimosi sporto žurnalą. Veiklos tikrai netrūksta“, – patikina atletas. Tačiau sostinėje jis bandys siekti geresnių sporto rezultatų.
„Visi iš Panevėžio kilę sportininkai turi tokią savybę – kovoti iki galo, – šypsosi V. Aleliūnas. – Šiame mieste sportuoti sąlygos, švelniai tariant, nėra idealios – neturime kalvų, tačiau galime didžiuotis puikiu treneriu Algirdu Šalkausku. Esame užsigrūdinę nuo vaikystės, todėl ateityje tai praverčia siekiant gerų rezultatų.“
V. Aleliūno visiškai nestebina kolegos N. Šulcio laimėjimai: anot kraštiečio, išsilaikyti elite Nerijui padeda tai, kad jis turi geras sąlygas sportuoti.
„Realiai jis yra profesionalas. Nerijus dirba Krašto apsaugos ministerijoje, kariuomenėje, kuri jam suteikia daug laisvo laiko. Ir jis išties yra stiprus. Be abejonės, geriausias visų laikų Lietuvos orientacininkas“, – tvirtina V. Aleliūnas.
Kita vertus, anot jo, pasaulinio lygio rezultatus demonstruojančio jaunimo Lietuvoje vis dėlto trūksta. Nebėra ir gerų žiemų, kad būtų galima pasirengti pirmenybėms.
„Kurį laiką labai aktyviai sportavau ir žiemą, ir vasarą. Esu dalyvavęs dviejuose žiemos orientavimosi pasaulio čempionatuose. Tačiau kai pradėjau dirbti, supratau: norint gerai pasiruošti, būtinos treniruočių stovyklos užsienyje, – dalijasi patirtimi V. Aleliūnas. – Tą suderinti su pajamas garantuojančiu darbu sudėtinga. Tad nusprendžiau susitelkti tik vasaros orientavimosi sporto sezonui – į savo žiemos startus žiūriu kaip į geras varžybų tempo treniruotes.“
Svarbi Vyriausybės parama
Stagnacija – taip V. Aleliūnas vertina dabartinę orientavimosi sporto situaciją Lietuvoje.
„Norint būti orientacininku, nepakanka tik treniruočių. Reikia juo būti širdyje. Tai ne sportas, o gyvenimo būdas, – sako sportininkas. – Viliuosi, kad mano indėlis populiarinant šį sportą atneš deramų vaisių. Mano ateities svajonė ir tikslas – vis dėlto surengti Lietuvoje pasaulio čempionatą. Kai mūsų šalyje vyks svarbiausias šios sporto šakos metų renginys, jis neliks nepastebėtas. Tai bus geriausia motyvacija visiems orientavimosi sporto mėgėjams.“
Anot V. Aleliūno, turime puikiausias trasas ir miškus, – pasaulio pirmenybėms surengti trūksta tik pinigų. Reikia sumokėti didžiulius mokesčius tarptautinei federacijai už leidimą organizuoti renginį, būtina sutartis su televizija, kad renginį transliuotų didieji sporto kanalai. Tad be Vyriausybės, privačių rėmėjų pritarimo, palaikymo nerealu pačiai federacijai surengti planetos pirmenybes.
V. Aleliūnas prieš porą metų pasaulio žaidynėse pasipuošė bronzos medaliu. Didesnę pergalę iškovojo tik N. Šulčys – tapo pasaulio vicečempionu. Tačiau tarptautiniai pasiekimai dar negarantuoja dėmesio ir papildomų pajamų šalies orientavimosi sportui bei patiems atletams.
„Kuklios premijos iš Vyriausybės teko laukti daugiau nei metus“, – absurdišką situaciją prisiminė tituluotas sportininkas.
Straipsnis iš panbalsas.lt